Svarbiausia — principai (3)

Pamažu Lietuvos politinėje padangėje bręsta naujos permainos. Visa tai susiję su ypač agresyviu dabartinio Lietuvos premjero Andriaus Kubiliaus puolimu. Atrodo, politinės prognozės, kad po Valinsko nuvertimo bus siekiama ir Kubiliaus galvos, pasitvirtino su kaupu.

Oficiali Kubiliaus pašalinimo priežastis gali būti nepriimtas 2010 metų biudžetas. Tačiau ne vien tai kišo jam koją išsikovoti didesnį visuomenės ir politinių partijų palaikymą. Visų pirma tenka patyrinėti Kubiliaus politinį charakterį. Kai jis ilgąlaik buvo kaltinamas arogancija, buvo galima tik stebėtis, kur įžvelgiama toji arogancija. Nes Kubiliaus veiksmuose labiau būdavo įžvelgiama priešinga tendencija: nuolatinis nuomonės keitimas pagal kitų įnorius ir taikstymasis prie kritikuojančių balsų. Tiesa, tai jam ne tik nepadėjo, tačiau tikriausiai ir pakenkė. Atrodė, kad Vyriausybė labiau kalta ne dėl savo veiksmų, bet dėl gąsdinimų tuos veiksmus įvykdyti.

Antra, TSLKD partijoje Kubiliui atsirado rimta konkurentė. Neseniai Seimo pirmininke tapusi Irena Degutienė gana įspūdingai užsiaugino solidžius reitingus bei taip sudrebino Kubiliaus autoritetą. Vidinė konkurencija savaime yra teigiamas reiškinys, juk ilgąlaik konservatoriai buvo kaltinami neturį ryškių politinių lyderių. Tačiau blogiausia, kad tuo bando pasinaudoti partijos iš priešininkų stovyklos: dabartinei opozicijai TSLKD lyderio kismas bei su tuo susijęs konservatorių skaldymasis išeitų tik į naudą.

Ugnį pakurstė ir buvę prezidentai. A. Brazauskas atvirai kalba apie būtiną vyriausybės atsistatydinimą. V. Adamkus elgiasi gudriau: Savo siūlymu kurti „Nacionalinės vienybės vyriausybę“, jis subtiliai mėgina į valdžią integruoti jo taip pamėgtus socialdemokratus, o vietoj Kubiliaus jis premjere regėtų Degutienę. Dar vienas spyris konservatorių vadovui.

Deja, tenka pripažinti, kad daug principinių klaidų padarė pats Kubilius. Tiesa, ne tiek ekonominių, kiek ideologinių. Darbo partijos kvietimas koalicijon buvo viena didžiausių klaidų, ir jos negalima pateisinti vien tuo, kad žūtbūt reikia patvirtinti biudžetą. Kalbama apie moralę: tikėtis paramos iš populistinės partijos, įklimpusios teismuose bei turinčios susikompromitavusį vadovą, galima tik kritiniu atveju. O kritinio atvejo dar nėra. Užuot ieškojęs nepatikimų sąjungininkų iš opozicijos, Kubilius verčiau turėtų ieškoti sutarimo su maištininkais savo partijoje, liberalais bei susiskaldžiusiais „prisikėleliais“. Štai čia iš Kubiliaus pusės toji arogancija mažiausiai ir reikalinga. Pavyzdį reikėtų paimti iš liberalcentristų, kurie numojo ranka į darbiečius bei pradėjo derybas su L. Diniaus atskilusia grupe. Galimas daiktas, kad su darbiečiais dėl biudžeto palaikymo susitarti taip ir nepavyks. Jau nekalbu apie tvarkiečius ar socialdemokratus. Jei neišeis konsoliduoti absoliučiai visų koalicijos partnerių, svetimų rėmėjų paieškos gali gana liūdnai baigtis.

Beje, Brazausko ar Adamkaus pozicijos turėtų būti labiau ignoruojamos. Brazausko „autoritetą“ derėtų seniai išmesti į senienų sąvartyną (jis niekada nebuvo geranoriškas konservatorių atžvilgiu), o Adamkus, per rinkimus palaikęs Butkevičiaus kandidatūrą, jau perprastas. Tačiau daug svarbesnė bus dabartinės Prezidentės nuomonė. Kol kas ji išmintingai tyli ir stebi įvykių eigą. Tačiau galima suprasti, kad Kubiliaus atstatydinimas jai nebūtų pats mieliausias sprendimas. Iš kai kurių jos atsiliepimų aišku, kad ji dar tikisi Kubiliaus renesanso, o jos nuomonė apie „vaivorykštinės“ vyriausybės efemeriškumą visiškai pagrįsta.

Žinoma, jei biudžetas nebus priimtas, Kubiliaus ir konservatorių jau neišgelbėtų niekas. Tačiau džiūgavimui prielaidų nėra. Pašalinę nekenčiamą premjerą, politiniai konkurentai pastūmėtų Lietuvą visiško politinio chaoso ir griūties link (pvz., pensijų nemokėjimas nuo kitų metų vasario). Be abejo, į artėjančią katastrofą socialdemokratai su pasimėgavimu nesikiš ir lauks, kol konservatorių populiarumas priartės prie nulinės ribos. Tačiau paprastiems žmonėms pasimėgavimo nebus. Bus tik dantų griežimas. Ir nebūtinai ant tų, kurie to labiausiai nusipelnė.

Bet kurie teiginiai apie papildomą verslo skatinimą ar kitokias opozicijos siūlomas korekcijas neatitinka jokios Lietuvos dabartinei situacijai priimtinos logikos. Tie, kas labiau supranta susidariusią padėtį, supras planuojamų veiksmų neišvengiamumą. Tokie neprašys dabartinės valdžios atsistatydinimo bet kokia kaina. Bet Vyriausybės irgi laukia rimtas išbandymas. Kubiliui derėtų išnaudoti pasirašyto Nacionalinio susitarimo privalumus, be to, jam reikėtų prisiminti dažnai minimą aroganciją ir visa esybe ją pademonstruoti prieš opozicines partijas. Kita vertus, aroganciją reiktų nuslopinti tariantis su sau giminingesniais partneriais. Juk socialdemokratai žadėjo nepritarti biudžetui, kad ir kiek jis būtų taisomas. Žodžiu, svarbiausia yra principai. Abipusiai.