Patinka ar nepatinka – raskite geresnį (26)

Atrodo, kad politinėje kasdienybėje reikia nuskausminamųjų. Kaip ir dabar, kai ekonominės krizės akivaizdoje kalbama apie galimą homoseksualų įsigalėjimą Lietuvoje. Pripažinsiu, tikrai nesu homoseksualų entuziastas, tačiau manau, kad „Respublikos“ masiškai proklamuojamos publikacijos apie mirtiną gėjų ir lesbiečių grėsmę tėra siekis atitraukti dėmesį nuo rimtesnių dalykų. Panašiai yra ir prezidento rinkimų batalijose. Pradėję nuo klausimų apie lytinę orientaciją, tokie gandų sklaidytojai vėliau pereina prie šeimos vertybių (apie kurias prisimena tiek dažnai, kiek Brazauskas apie krikščionybę), o jei ir čia nieko nepeša, ima knaisiotis po istorinę makulatūrą, siekdami surasti bent kiek kompromituojančių faktų.
Bene smarkiausiai puolama dabartinė eurokomisarė Dalia Grybauskaitė. Nenuostabu, populiarūs niekada ilgai nemėgiami. Tautos keistas kompleksas įtarinėti populiaresnius politikus, o absoliutus populiarumas jau lyginamas su „putiniškumu“ (nors jei egzistuotų putiniškumas, nebūtų Lietuvoj net opozicijos). Tačiau žmonėms reikia nuleisti garą, reikia pakeiksnoti nugalėtojus, reikia ginti pralaimėjusius (vien dėl to, kad jie pralaimėjo – gryniausias humaniškumas).
Iki rinkimų pirmojo turo beliko vos daugiau nei mėnuo, o favoritas jau beveik aiškus. Labai retas atvejis Lietuvos politiniame gyvenime. Kažkas nenormalaus, ar ne? Juk taip nebūna. Turėtų būti intriga, kai kandidatas laimi vos kelių balsų persvara, o po rūpinasi, kaip suvienyti suskaldytą tautą. Kaip veiksmo filme. Tada vėl patvirtintume savo lietuvišką politinės sampratos natūrą.
Nors ir kaip tai erzintų, reikia kartoti pastoviai ir dažnai: „Dabar krizė.“ Ekonominė krizė yra didžiausia dabartinė Lietuvos bėda. Ne homoseksualų grėsmė, ne mūsų krepšininkų pralaimėjimai, ne Valdovų rūmų atidarymo vėlavimas, o paprasčiausiai ekonominė krizė. Blogas biudžeto lėšų paskirstymas, vidaus vartojimo stagnacija, neaiški ateitis dėl energetikos. Apie tai Grybauskaitė kalba pastoviai ir dažnai. Aišku, kai kuriems norėtųsi ją tiesiog užčiaupti, vieniems dėl nenoro tas problemas spręsti, kitiems dėl politinio nebrandumo. Tačiau kalbėti reikia. Ir jei eurokomisarė sako, kad bus blogai ir dar blogiau nei įsivaizduojame, tai ji daro tikrai ne dėl piktdžiugiško noro kelti paniką, o siekdama priversti susimąstyti. Jei Kirkilas ir Adamkus drįso tvirtinti, kad krizės nėra, gal ir dabar iš jų lūpų neišgirstume apie galimą 10 proc. BVP smukimą. Grybauskaitės niūrios prognozės nėra davatkiškų bobučių gąsdinimas pragaro liepsnomis, nes šios prognozės pasitvirtina ir kitose valstybėse: recesija palietė jau ir su mūsų ekonomika glaudžiai susijusią Skandinaviją, tik laiko klausimas, kada cunamio banga atsiris ir pas mus. Ryžtingais ir pragmatiškais veiksmais Grybauskaitė turi galimybę tą bangą pristabdyti.
Ilgąlaik Lietuva eikvojo savo energiją tokiems projektams, kurie buvo labiau pagrįsti idealizmu ir maža praktinės naudos tikimybe. Suprantu, pagalba Ukrainai ir Gruzijai eurointegracijos klausimais bei priešinimasis Rusijos imperialistinei politikai yra prasmingi veiksmai, tai prezidentas Adamkus įvykdė su kaupu, tačiau negalima nematyti ir nuostolių: pašliję santykiai su Vakarų Europa bei Rusija, absoliutus neveiksnumas vidaus politikoje, biurokratinio aparato chaosas. Dauguma tikėjosi iš konservatorių vyriausybės agresyvios antirusiškos politikos, kuri buvo tiesiog primesta dešiniųjų natūrai. Tačiau tai neįvyko. Priešingai, greičiau regimas santykių su Rusija ir Baltarusija reliatyvus pagerėjimas. Ryžtingai imamasi vidaus reformų, pertvarkoma valstybės tarnautojų sfera. Tačiau visa tai matyti tik iš vyriausybės pusės. Kai prezidente bus išrinkta Grybauskaitė, numatoma akivaizdi galimybė turėti stiprų ir veiklų prezidentą.
Artėjančių Velykų proga linkiu sielos nusiraminimo, susitaikymo su faktu, kad Lietuva pagaliau išsirinks Vilties prezidentę, ir apmąstyti, kaip po įspūdingos eurokomisarės pergalės reiktų prisidėti prie jos tolesnių veiksmų realizavimo. Su šventėm.