Išdavystė? (6)

Kai 2009 m. pradžioje B. Obama tapo JAV prezidentu, neliko jokių abejonių, kad JAV ir Vidurio ir Rytų Europos santykiai smarkiai pašlis. Niekam nebuvo paslaptis, kad afroamerikiečiui mažai terūpės mažų Vidurio Europos šalių saugumas. Dabar tai pasitvirtino su kaupu. Atsisakymas dislokuoti priešraketinės gynybos sistemas Lenkijoje ir Čekijoje pakurstė dideles antipatijas Amerikos atžvilgiu. Be abejo, antipatijas išreiškė tik Vidurio Europa. Vakarų Europa tik sveikino šį žingsnį, nes taip atsikratė JAV kišimosi į Europos saugumo reikalus galimybės. O Rusijai šis nuosprendis tapo dar vienu akstinu drąsiau reikšti savo imperialistinę poziciją. Dž. Bušo pažadas, kad Europoje nebebus jokių miunchenų ir jaltų, Demokratų valdomoje Amerikoje, atrodo, greitai bus pamirštas.

Regis, pačios JAV yra kiek susinepatoginusios dėl tokio sprendimo. Valstybės pareigūnai atmeta Rusijos poziciją kaip svarbiausią sistemų nedislokavimo priežastį. Tačiau pati Rusija sukompromitavo JAV pareigūnus, vos po kelių dienų pranešusi apie raketų dislokavimo Kaliningrado srityje įšaldymo. Susidaro išvada, kad tai tikrai ne atsitiktinis sutapimas.

Belieka tik guostis, kad mūsų regiono interesus labai aktyviai užstojo JAV Respublikonų partija, pavadindama Obamos sprendimą didele išdavyste. Kaip malonus sapnas telieka vizija, kas būtų buvę, jei prezidentu būtų buvęs išrinktas senatorius Dž. McCain'as. Tačiau istorijos atgal nebepasuksi, Obamos įtikinti persigalvoti irgi nepavyks.

Tiesa, JAV valstybės sekretorė H. Clinton dar bando neaiškiai kalbėti apie naują, patobulintą ir pranašesnę priešraketinę gynybą. Tačiau visai neaišku, kokia tai bus gynyba ir kur ji bus dislokuota. Viena tik aišku – kuo toliau nuo Rusijos sienos. Kremlius pasiekė savo: dar kartą mažosios Vidurio ir Rytų Europos valstybės buvo pastumtos į šalį. Šiam regionui pastaruoju metu ne pats palankiausias laikotarpis: Rusijos agresyvumas, Vakarų Europos panieka ir dabartinis JAV abejingumas blogina Vidurio ir Rytų Europos geopolitinę bazę, o tebesitęsianti ekonominė krizė irgi labiausiai palietė būtent šiuos kraštus.

Viena pirmųjų formuoti bendros regiono pozicijos, kaip visada, ėmėsi Lenkija. Valstybės pareigūnai neoficialiai užsiminė apie ne tokį intensyvų bendradarbiavimą su JAV bei pradėjo projektuoti santykių su Vakarų Europa atgaivinimo planą. Tiesa, alternatyva ne ką malonesnė. Nebus lengva surasti kalbą su egocentriku Sarkozy, rusofilu Berlusconi ar valstybių nelygybės principais besiremiančia Merkel. Tačiau kito kelio nelieka. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, gerai pažįstanti Vakarų Europos atmosferą ir bent iki šiol sėkmingai išvengianti konfrontacijų su Rusija, galėtų būti gera tokios politinės srovės iniciatorė.

O Jungtinėms Amerikos Valstijoms belieka palinkėti, kad greičiau susiprotėtų, nes mažosios jos sąjungininkės gali ateityje nebesiremti idealistiniais Vakarų sistemos principais ir vadovaudamosis pragmatiškais išskaičiavimais, rinktis ir ne visai amerikiečiams palankią orientaciją.