Grybauskaitė — prezidentė ar projektas? (NUOMONĖ) (0)

Mūsų politinei kultūrai visuomet reikia sąmokslo teorijų, antraip niekaip nepavyks paaiškinti tam tikrų politinių dėsningumų. Dauguma funkcionierių įsitikinę, kad politikai sėkmingai gali veikti tik remiami tam tikrų interesų grupuočių ar įtakingų magnatų, antraip jų laukia greitas žlugimas. Į tokią schemą siekiama įtraukti visus visuomenininkus. Dabartinė prezidentė D. Grybauskaitė nėra išimtis. Įnirtingai stengiamasi atspėti, kieno projektas ji yra, pamirštant jos tikrąją pareigybę.

Keisčiausia, kad prezidentę perkąsti nėra lengva užduotis, nepaisant milžiniškų pastangų. Pradžioje ji laikyta A. M. Brazausko projektu. Nes dirbo jo vadovaujamoje vyriausybėje ir sulaukė iš buvusio viršininko pagyrų prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Tačiau dabar, kai Grybauskaitė gana skeptiškai laikosi socialdemokratų atžvilgiu, tokia hipotezė abejotina. Po to pasigirdo vertinimų, kad Grybauskaitė esti A. Kubiliaus projektas, nes dabartinis premjeras paskatino savo partiją paremti ją per rinkimus. Ypač dažnai šią idėją propagavo buvęs premjeras G. Kirkilas. Tačiau kažin, ar gana valdingai dabartinį premjerą kontroliuojanti bei jo aplinkos žmones neretai eliminuojanti prezidentė būtų klusnus Kubiliaus ginklanešys bei jo politinės valios vykdytojas. Pakanka prisiminti išsakytą kritiką prieš šiu metų biudžeto priėmimą.

Vėliau Grybauskaitė stebuklingu būdu virto B. Lubio projektu, mat palaikė neva amoralių ryšių su Rytų kaimynų verslininkais užmezgimą. Sukritikavusi Lietuvos vežėjus dėl taisyklių nesilaikymo, ji iškart buvo paskelbta Tėvynės idealų išdavike (mat „saviškį būtina ginti net jam esant neteisiam“). Šitaip ji tapo V. Putino, D. Medvedevo ir A. Lukašenkos projektu. Idėja nebloga. Tačiau prezidentė atmetė nemažai strateginių Putino pasiūlymų, nereagavo į Medvedevo siunčiamus signalus bei atsisakė dalyvauti Antrojo pasaulinio karo baigtuvių metinėse Maskvoje, dėl to sulaukė iš Lubio priekaištų. A. Lukašenkos pakvietimą Grybauskaitė susiejo su gana ambicinga sąlyga — turi įvykti lūžis Sausio 13-osios byloje. Šie faktai verčia paneigti prezidentės, kaip Rytų kaimynių projekto, idėją, mat tokie projektai niekuomet nevirsta suverenumo įsikūnijimais.

Įsisiūbavus Kauno pedofilijos skandalui, Grybauskaitė paskelbta prokurorų projektu. Tokią mintį ypač sustiprino jos uždelsta reakcija A. Valantino veiksmų atžvilgiu. Tačiau generalinis prokuroras neišvengiamai bus pakeistas, o pati generalinė prokuratūra privalo susitaikyti su artėjančiais pačios Grybauskaitės inicijuojamais pokyčiais. Dar viena nevykusi teorija keliauja į šiukšlyną.

Naujausia ir įspūdingiausia tezė — Grybauskaitė yra dabartinio parlamentaro V. Landsbergio projektas. Tam užteko vos keleto interviu, kuriuose buvęs AT pirmininkas palaikė prezidentės veiksmus arba bent juos pateisino. Galimas daiktas, kad Grybauskaitė bei Landsbergis sudaro savotišką tandemą, tačiau vadinti tai projektu... Projektui reikalingas konkretus užsakovas ir konkretus vykdytojas, šioje situacijoje tokių nerasta. Daugelį glumina ryškiai sunuosaikėjusi Landsbergio pozicija užsienio politikos klausimais. Sąmokslo teorijų šalininkai iškart į tai žvelgia su įtarumu, kad tai naujas profesoriaus manevras, kad jo pažiūros nė trupučio nepasikeitė. O kodėl gi taip? Lietuvos politinė istorija mena daugelį atvejų, kai politikai pakeitė savo pažiūras net kelis kartus. Kodėl tai turėtų būti užginta Landsbergiui? Tuo labiau, kad tai ne pažiūrų keitimas, o tik lengva jų korekcija.

Besiblaškydami tarp naujų bei senų sąmokslo teorijų, politologai, žurnalistai bei apžvalgininkai tik parodo savo neišlavintą politinę intuiciją, antraip jie Grybauskaitės „mentoriaus“ neieškotų tokiose skirtingose politinėse stovyklose (Landsbergis ir Kubilius iš vienos pusės, Brazauskas ir Lubys iš kitos, Putinas ir Lukašenka iš trečios). Priežastingumo paieškos visuomet yra naudingos pažinimui, tačiau tam kartais reikia ir skaidresnio požiūrio. Negalima būti pastoviam cinikui ir manyti, jog Lietuvos politikai į viršūnes patenka tik perėję oligarchų konvejerį. Kol kas žinoma tik viena: Dalia Grybauskaitė yra daugiau nei dviejų trečdalio Lietuvos piliečių projektas, kuris atspindi aukščiausią demokratijos standartą. Būtent nuo šio atspirties taško ir reiktų pradėti. Tada mums nereiks ieškoti projekto užsakovo viename asmenyje, tada galėsime vadinti daiktus tikrais vardais: prezidentė bus prezidentė, o ne projektas, premjeras bus premjeras, o ne buhalteris, Seimo pirmininkė bus Seimo pirmininkė, o ne Tautos mamytė.