Čiulb(d)esiai apie tėvynę (0)

Esti įvairių pozicijų dėl tautiškumo ir patriotiškumo problematikos Lietuvos valstybėje. Pastaruoju metu, kai migracija Europoje jau seniausiai nėra kokia naujiena, šia tema gali padiskutuoti gana nemažas lietuvių būrys. Kadangi pats nesu ypač ilgai gyvenęs užsienyje, ilgai abejojau dėl savo kompetencijos rašyti šiuo aspektu. Tačiau perskaitęs Edvardo Čiuldės straipsnį „T. Venclova prieš V. Radžvilą“, visiškai nusiraminau: prastesnės nuomonės tikrai neišsakysiu.

Nes prastesnio straipsnio dar nesu ir skaitęs. Pradžioje pateikti akivaizdžiai veidmainiški reveransai T. Venclovai parodo autoriaus abejojimą, ar jam pavyks iš esmės surasti ką kritikuotino analizuojamo publicisto asmenyje. Tekste, kupiname baikščių užuominų bei neužbaigtų minčių, E. Čiuldė pamiršo įrašyti daugiau svaresnių argumentų dėl T. Venclovos bei jo pozicijos klaidingumo. Vienintelis ryškesnis teiginys buvo apie Venclovos polinkį vertinti Lietuvos kultūrinę situaciją iš didelio atstumo, nesistengiant pačiam priartėti prie karčios realybės. Tačiau vien to napakanka norint kritikuoti Venclovos poziciją. Tokių disidentų, gana seniai pasitraukusių iš gimtinės bei per nuotolį vertinančių tėvynės aktualijas, pasaulyje yra apstu. Dauguma iš jų yra gana iškilūs ir gerai žinomi žmonės. Neverta net abejoti, jog ir pačiose Jungtinėse Valstijose T. Venclovos publicistika yra rimtai vertinama.

Vienintelė T. Venclovos bėda, žvelgiant iš dabartinių Lietuvos politologų ir filosofų pusės, yra jo gebėjimas greitai perprasti ir sau prisitaikyti Vakarų mentalitetą. Nesiginčysiu — garsusis poetas ir publicistas savo nuomonėmis neretai išsiskiria iš daugelio kitų Lietuvos politinių ir kultūrinių veikėjų. Visų pirma, T. Venclova aiškiai teikia pirmenybę pilietiškumui, tautiškumui suteikdamas ne tokią svarią reikšmę. Turint omeny faktą, jog lietuvių tauta daugiau turi problemų pilietiškumo nei tautiškumo srityje, T. Venclovos rimtas susirūpinimas dėl Lietuvos visuomenės tolerancijos bei demokratijos stokos yra visiškai pagrįstas. Juk tautiškumas labiau grįstas kolektyviniu egoizmu, siekiant gerovės išimtinai tik savos tautybės atstovams, nesigilinant į atskirų asmenybių skirtumus. O pilietiškumas daugiau ugdo gebėjimus gyventi ir sutarti su bet kokiai religinei, lytinei, nacionalinei ar socialinei grupei priklausančiais asmenimis. Svarbiausia pilietiškumo sąlyga — visuomenės narių konstruktyvus bendradarbiavimas laikantis abipusių, iš anksto suderintų bei pastoviai tobulinamų teisinių, moralinių bei visuomeninių susitarimų. T. Venclova, ilgai gyvenęs brandžias demokratines tradicijas puoselėjančioje valstybėje, turėjo galimybę perprasti ir tikro pilietiškumo paslaptis. Tam buvo reikalingas ir tam tikras atsitraukimas nuo savo motininės kultūros, pažvelgimas į ją trečio asmens žvilgsniu (būtent šią poziciją ir kritikuoja E. Čiuldė, konkrečiau nepaaiškindamas, kuo ji yra bloga).

Dar viena T. Venclovos „yda“ — tai jo netradicinė laikysena patriotiškumo atžvilgiu. Kažkodėl atvira tėvynėje vykstančių reiškinių kritika yra laikoma didele nepagarba savo kraštui, vos ne išdavyste. Toks požiūris klestėjo komunizmo laikotarpiu, deja, tebeklesti ir dabar. Pagal tokius standartus tiek vokiečių poetas H. Heinė, tiek anglų poetas Dž. Baironas, tiek rusų disidentai Vakarų Europoje bei JAV turėtų būti laikomi tėvynės išdavikais. Šiame „negarbingame“ sąraše gali puikuotis ir T. Venclova. Labiausiai gerbiu šį publicistą už jo tvirtą poziciją dėl patriotizmo sąvokos išlaisvinimo nuo klaidingo jos suvokimo: tėvynės meilė pasireiškia tada, kai ne principinius idealus keičiame pagal susidariusią situaciją, bet situaciją kritikuojame remdamiesi idealais. Jei tėvynėje susidariusios savanaudiškos grupuotės trukdo sąžiningiems bei kompetentingiems piliečiams realizuoti savo požiūrius, tokie piliečiai turi teisę ieškoti jiems priimtinos bendruomenės net ir už gimtosios ribų, ir niekas negali jų už tai teisti ar smerkti. Jokios emigrantų susigrąžinimo programos nepadės, jei lietuviams, esantiems svetur, bus teigiama, jog tėvynėje nusistovėjusi tvarka iš principo yra nekeistina ir prie jos reikia prisitaikyti. Pasitraukimas iš savo gimtinės gali būti lyginamas su pasitraukimu iš tėvų namų, daugeliui besiasocijuojančiu su naujais išbandymais bei prasminga savitobula. Senų tėvų (kaip ir tėvynės) nepamiršimas bei globojimas yra moralūs bei reikalingi aspektai, tačiau tokie santykiai neturi visąlaik likti globėjo (tėvynės, kaip stipresnio poliaus) bei globotinio (tėvynės atstovo, kaip tėvynei besąlygiškai pavaldaus elemento) ryšiais. Tokių ryšių konservavimas yra visiškai nesuderinamas su noru išugdyti brandžią visuomenę. T. Venclova tarsi tolerancijos šauklys skatina nusikratyti senų mąstymo apie patriotizmą bei tėvynę stereotipų bei pažvelgti į lietuvio pareigas savo gimtinei iš kitos pusės. Už tai šį publicistą būtų galima tik gerbti.

Deja, senąjį ir ypač egoistinį požiūrį į patriotizmą tebepuoselėja net nemažai nepriklausomos Lietuvos gyventojų. Negalėdami pakęsti emigravusiųjų kritikos, jie meta esminį priekaištą, kad ne tėvynę palikusiems diskutuoti apie jos privalumus ir trūkumus. Iš emigrantų atimama teisė pareikšti kritines pozicijas, taip pat iš anksto paneigiama lietuvio galimybė net už tūkstančio kilometrų atlikti naudingų darbų Lietuvai. Tokią ideologiją dažniausiai skleidžia biurokratai, pagal savo profesines sąlygas beviltiškai prirakinti prie Lietuvos politinės sistemos (toli gražu ne prie pačios LIETUVOS) bei nenorintys (gal net negalintys) įsijausti į kitos Lietuvos pusės nuotaikas bei vertinimus.

E. Čiuldės simpatijas R. Ozolas bei V. Radžvilas tikriausiai pelnė ir dėl to, kad pastarieji dažnai liaupsina siekį nesiskaityti su nustatytomis Europos Sąjungos direktyvomis bei taisyklėmis. Sutiksiu — tokia pozicija yra daug populiaresnė nei T. Venclovos ideologija. Nes populizmas visada buvo populiarus (bent Lietuvoje). Drąsos atmesti nurodytą politinę kryptį atsiranda visuomet daugiau nei drąsos sėsti prie derybų stalo bei konstruktyviai tartis dėl numatytų nesutarimų. Drąsos daug reikėjo tiek P. Auštrevičiui, tiek V. Ušackui, kurių lankstumas, bent iš dalies vakarietiškos pažiūros bei demokratijos pajauta padėjo Lietuvai anksti baigti derybų dėl stojimo į Europos sąjungą procesą. Belieka tik pasvarstyti, kur ir kiek toli mes būtume buvę, jei derybininkų funkcijas būtų perėmę E. Čiuldės išgirtieji visuomenės veikėjai.

Autorius be reikalo stengiasi įrodyti, jog lietuvių kultūros apraiškos kritikuojamos per dažnai ir nepagrįstai. Kiekvienas ir taip žino, jog išsakytų priekaištų kiekis, lyginant su pagyrimais, esti visiškai neproporcingas. Tačiau kiekvienas žino ir tai, kad dauguma Lietuvos piliečių išsakytų kritiškų teiginių yra visiškai ignoruojami, net nesigilinant į jų esmę. Net ir paprasti žmonės valdžios institucijoms nerašytų tiek daug skundų, jei į juos būtų labiau atsižvelgiama. Ką jau kalbėti apie problemas, kurių teisine forma rašte nesurašysi ir niekam nepaskųsi. Todėl savikritika (ne saviplaka, kurią kaip nevykusį lietuvių nacionalinio charakterio bruožą kai kas bando įvardyti) tik skatintina ir girtina. Vien dailūs čiulbėjimai apie tėvynę nepadės.