Baltijos regiono transformacija (pirmoji dalis) (1)

Finansinės krizės akivaizdoje Baltijos regionas prisiėmė ne patį maloniausią ekonominio nuosmukio antipavyzdžio vaidmenį. Dabar, užuot kalbėjusios apie Lotynų Ameriką, Pietryčių Aziją ar Afriką, Vakarų valstybės pašaipiai baksnoja į Rytų Europą. Viena vertus, toks sunkmečio posūkis išties naudingas Vakarams. Šitaip diskredituodamos savo ekonomiką, Rytų valstybės tarsi praranda teisę į pretenzijas dėl regionų lygiateisiškumo (tai ypač svarbu Europos Sąjungos kontekste), be to, Vakarų valstybės taip darkart įrodo, kad senos demokratinės tradicijos bei nuosaikios politinės raidos vystymas patikimesnis už veržlų, iki perkaitimo išaugusios rytietiškos ekonomikos modelį. Tiesą pasakius, Rytų Europos nepatyrimas įsisavinant milžiniškas Europos Sąjungos lėšas meta didelį šešeli ant besivystančių valstybių vadovų, nors atsakomybę iš dalies turėtų prisiimti ir Vakarai dėl kiek per lengvabūdiško lėšų skyrimo reglamentavimo.

Antra vertus, Rytų Europos ekonominė problema nėra vien tik rytiečių reikalas. Jei blogiausiu atveju regiono ūkis žlugtų, Europos Sąjungos senbuvėms tai būtų didžiulis smūgis. Iš to laimėtų nebent JAV, kurios jau pristabdė žalingus krizės padarinius, ir Rusija, kuri milžiniškomis valstybės dotacijomis išvengė ekonominio kracho. Būtent pastaroji labiausiai baugina Europą, mat ji gali bet kada vykusiai pasinaudoti mažujų Vidurio ir Rytų Europos valstybėlių silpnumu. Nors ir oficialiai neįvardytas, tačiau faktiškai egzistuojantis „sanitarinis kordonas“ nuo Baltijos iki Juodosios jūrų patikimai saugo Vakarus nuo aikštingos Rytų gigantės grėsmės. Deja, ši pertvara, kaip ir tarpukariu, gali pasirodyti lygiai tokia pat nepatvari ir lengvai išardoma.

Tad taip išeina, kad Vakarams reikalingas toks rytinis ES pakraštys, kuris nekeltų didelės konkurencijos ES senbuvėms, tačiau ir visiškai nepasiduotų Rusijos įtakai. Tik kyla klausimas, ar toks vaidmuo naudingas pačiam regionui. Ypač Baltijos regionui, kuris yra nominaliai bene silpniausia Vidurio Europos grandis. Nominaliai silpniausia vadinu todėl, kad kol kas didelių tarpregioninių susidūrimų Pabaltijys dar nepatyrė, tačiau potencialiai šios valstybės mažiau atsparesnės nei į Vyšegrado bloką susijungusios pietvakarinės kaimynės ar dydžiu imponuojanti Ukraina. Vadinamasis tiltų vaidmuo pagal geriausią scenarijų gali tapti Baltijos valstybių garbe, pagal blogiausią regionas gali kaip senais laikais virsti niekieno žeme, kurią užvaldo stipresnis. Taip ir tenka ieškoti stambesnio regiono, šalia kurio Baltijos valstybės galėtų jausti didesnį saugumą bei ekonomines bei politines garantijas. Dabartinėmis sąlygomis tokie regionai esti trys: Rytų, Šiaures ir Vidurio Europos.

Rytų regionas, be abejo, asocijuojasi su viena valstybe, Rusija, ir šliejimasis prie jo šiuo metu nėra pati madingiausia idėja Baltijos valstybėse. Juolab kad aplinkui tiek daug pavyzdžių, kai net aiškiai šiam regionui priklausančios valstybės (Ukraina, Gruzija, dabar tam tikrais atvejais ir Gudija) stengiasi atsikratyti Rusijos draugijos. Tad tokia idėja tikrai nepatiktų vakarietiškai orientuotam Pabaltijui.

Šiaures regionas jau ilgąlaik atrodo viliojanti perspektyva Baltijos trijulei. Dar tarpukariu geografas K. Pakštas puoselėjo Baltoskandijos viziją. Taip buvo todėl, kad iš kitų pusių Lietuvą ir jos šiaurines kaimynes supo ne pačios draugiškiausios valstybės (totalitarinės Vokietija ir Sovietų Sąjunga, teritorinių pretenzijų turinti Lenkija). Tačiau dabar padėtis pasikeitė. Vokietija jau seniai nebėra kaimynė, Rusijos apetitą malšina Lietuvos, Latvijos bei Estijos priklausomybė vakarietiškoms sąjungoms, o Lenkija jau seniausiai nebėra laikoma principine Lietuvos prieše. Be to, demografiniai bei geopolitiniai Skandinavijos bei Pabaltijo regionų skirtumai taip pat verčia abejoti Šiaures partnerių patikimumu. Nors ekonominiu atveju sąjunga su šiaurieciais būtų naudinga (pvz., elektros tiltų iš Švedijos projektas), tačiau apie svaresnę paramą iš Skandinavijos teritorinės agresijos atžvilgiu nėra ko svajoti. Šiaures Europos politinis mentalitetas, nelaimei, dažnai prilygsta Vakarų Europos mąstymui ir pasižymi pasyvumu bei abejingumu. Galimas daiktas, kad skandinavams įprastas neutralitetas mūsų regiono nelabai apsaugotų.

Bene perspektyviausias politinis veiksmas būtų orientacija į Vidurio Europą, derinant veiksmus su Vyšegrado valstybėmis bei maištingesnėmis NVS bloko narėmis. Mus jungia bendra komunistinė praeitis bei postsocialistinė patirtis (to negali pasiūlyti Skandinavija), panašūs ekonominiai interesai, energetinės nepriklausomybės siekis bei noras integruotis į euroatlantines struktūras (to negali garantuoti Rusija). Ypač derėtų ieškoti bendrų saitų su Lenkija, kuri dažnai rodo mums pavyzdį, kokio tvirtumo pozicijos laikytis užsienio politikos klausimais. Išsprendus ne pirminės svarbos konfliktus (tautinių mažumų problema bei pavardžių rašybos taisyklės), įmanomas visiškai konstruktyvus abiejų valstybių dialogas. Padėdama Gudijai labiau priartėti prie Vakarų bei vykdydama diplomatišką politiką Lukašenkos atžvilgiu, Lietuva šitaip pelnytų dar vieną strateginę partnerę. Tačiau intensyvesnei Vidurio Europos valstybių konsolidacijai koją gali pakišti nelabai palanki politinė situacija — Rusija šiuo metu labai užjautrinta ir reaguoja skausmingai į menkiausią kaimynių neklusnumo išraišką. Galimas daiktas, ambicinga Pabaltijo politika sulauktų nedaug pritarimo ne tik iš Vakarų Europos, bet ir iš pačių Jungtinių Valstijų. Tad tenka ieškoti dar kitos alternatyvos. Kokia ji turėtų būti?

(numatomas tęsinys)