Ancien Régime valdovai ir pavaldiniai (3)

Lietuvos valdžios viršūnėje jau kuris laikas vyksta valdančiųjų grupuočių kismas. Ir tai sakau be neigiamo tono: jaunoje demokratijoje žymiai geriau retkarčiais pasikeičiančios grupuotės nei „ilgai ir stabiliai“ valdančių ilgasėdžių dinastijos. Atėjus D. Grybauskaitei į valdžią, ši transformacija daugiau nei akivaizdi. Ir vykdoma ji pačia aiškiausia išraiška — valstybės tarnautojų keitimu. Per trumpą laiką buvo išklibinti net tariamai pačių tvirčiausių institucijų pamatai. Šio proceso pabaigos dar nematyti. Lietuvos prezidentė ir dabartinė vyriausybė sudaro efektyvų tandemą, atnaujinantį taip įsisenėjusį biurokratinį aparatą.

Senojo režimo, lietuviškojo Ancien Régime varianto, epocha truko nuo 2000 metų iki maždaug praeitų metų. Ši era pažymėta ypač ilgu socialdemokratų valdymo laikotarpiu, ne kartą praskaidrintu spontaniškų populistinių atspalvių. Tačiau kalbėkime konkrečiau: politiką formuoja asmenybės, o grupuotės tėra tik jų atspindys. Bene ryškiausias Ancien Régime simbolis Lietuvoje buvo prezidentas Valdas Adamkus. Jo tariamai bejėgiškas ir minkštas valdymo stilius buvo pagrindinis chaotiško politinio dešimtmečio atributas. Adamkaus metiniame pranešime nuskambėjęs konstatavimas apie įsigalėjusį oligarchinį valdymą labiau panešėjo į sveikinimą nei į priekaištą. Kad Adamkus iki galo išliko priešiškas reformoms, parodo ir jo balsavimas per prezidento rinkimus (ačiū žurnalistams ir forografams).

Senojo režimo valdovai jau nueina nuo arenos. Tačiau pavaldiniai dar tebelieka ir gerai prisimena tuos idiliškus laikus. Tariamai paklusdami naujiesiems šeimininkams, jie tik ir rezgia planus, kaip susigrąžinti senuosius. O jei tai neįmanoma, tai stengsis kiek įmanoma labiau blokuoti naujųjų darbą, kad sumažėtų efektyvumas. Ne veltui dabartinė valdžia ėmėsi ryžtingo politinio pasitikėjimo tarnautojų atnaujinimo.

Jau senokai stebiu politologo, buvusio V. Adamkaus patarėjo Lauro Bielinio, politinę poziciją. Nieko nuostabaus — ilgą laiką tarnavęs prezidentūrai, jis negali šnekėti kitaip nei iš savo buvusio šeimininko pozicijų. Tačiau uolusis Ancien Régime ginklanešys kartais išties nustebina savo aršumu bei griežtokais posakiais. Bene daugiausiai kritikos iš jo lūpų krenta ant prezidentės galvos, ne ką mažiau kliūna ir vyriausybei.

Pavyzdžiui, buvusiam prezidento patarėjui užkliūna Grybauskaitės „atviras palaikymas“ dabartinės vyriausybės atžvilgiu. Be to, jam neįtinka jos polinkis į eksperimentavimą naujais veidais politiniame valdyme. Galiausiai, Bielinis netgi mėgina mokyti prezidentę, kokia ji turėtų būti. Pasak jo, Lietuvai reikalinga ne savivaliaujanti, o vienijanti prezidentė, kuri ieškotų dialogo su visomis politinėmis jėgomis.

Kadangi L. Bielinis dar tebealsuoja prikvėpuotu „adamkišku“ oru, belieka jo paklausti, ar pats jo šeimininkas išties buvo telkiantis valstybės vadovas? Adamkaus valdymo metu populizmas — tautos susiskaldymo simbolis — suvešėjo kaip niekuomet, jis turi prisiimti dalį atsakomybės už nepatyrusių ir labai greitai susikompromitavusių politinių jėgų iškilimą. Valstybės vadovas išties beveik neieškojo glaudesnio kontakto su tuometine opozicija. Nepaisant to, jog ilgąlaik žmonės reitingų viršūnėse iškeldavo būtent jį, Adamkus kėlė įtarimų priimdamas labai prieštaringus sprendimus (nedviprasmis VSD palaikymas, LEO LT toleravimas), todėl jo, kaip „moralinio autoriteto“, įvaizdis tampa gana abejotinas.

Grybauskaitės politiniai principai niekuo nenusileidžia Adamkaus principams, tačiau pirmieji turi neabejotinų pranašumų. Pirma, ypač sustiprėjo prezidento institucija bei viltis, kad individas politikoje gali pasiekti kardinalių pokyčių. Antra, kalbama ne apie aukščiausių postų, o apie visos struktūros reformavimą. To žmonės, trokštantys esminių pokyčių, laukė jau daugiau nei dvidešimt metų. Trečia, vyriausybės palaikymas akivaizdus, tačiau ne pataikūniškas. Prezidentė drąsiai imasi vyriausybės veiksmų korekcijų, jei pastebi, kad tie veiksmai gali pakenkti tiek pačiai vyriausybei, tiek valstybei. D. Grybauskaitė tarsi laikmatis reguliuoja vykdomų reformų tempą, esant reikalui paragina pristojusius procesus ir taip padeda ministrui pirmininkui suvaldyti nuo krizės smarkiai nukentėjusį valdymo aparatą.

Prezidentė ne kartą pripažino nesulaukianti konstruktyvių sprendimų iš opozicijos pusės, todėl nežinia, kur L. Bielinis įžvelgia opozicijos profesionalumą, kaip jis pats teigia. Ją sudaro truputį atsišviežinę socialdemokratai, nuo Uspaskicho gaivalo atsigaunantys darbiečiai bei „sumazuronėję“ tvarkiečiai, tačiau ar to užtenka, kad pavadinti opoziciją profesionalia? Pats Bielinis (su nemaža apgailestavimo gaidele) pripažino, kad iš dabartinės opozicijos susidarytų dar trapesnė koalicija nei dabartinė. Būdamos priešingose barikadų pusėse, šios trys frakcijos ne tik nesugeba konstruktyviai koreguoti vyriausybės darbų, tačiau ir nesugeba suderinti savo veiksmų. Todėl juokingai atrodo teiginiai apie opozicijos gebėjimą daryti įtaką — vienintelis faktorius, faktiškai koreguojantis vyriausybės kursą, yra prezidentė.

Pigiai atrodo ir taktiškas manevras girti dabartinę Seimo pirmininkę I. Degutienę, taip stengiantis ne tiek išryškinti ir taip ryškėjančią jos žvaigždę, kiek siekiant įvaryti kuo didesnį pleištą į vieną didžiausių valdančiųjų partijų. Galimi vyriausybės sudėties pokyčiai, galimas daiktas, tik padėtų pačiai vyriausybei tobulėti ir išvengti priešiškų jėgų intrigų. Bet kokiu atveju bendradarbiavimas su vienalietuviais būtų žymiai logiškesnis veiksmas nei kompromisų paieška su aiškiai destruktyvia opozicija. Esu įsitikinęs, kad šia kryptimi pamažu bus ir judama.

Belieka tik pastebėti, kad senojo režimo rėmėjai bei globotiniai savo komentarais labiau demonstruoja ne gyvastį, o depresyvią desperaciją, persunktą nuoskaudos dėl įsibėgėjusių naujovių. Tačiau toks jau jų darbas — juk negalima prasmegti žemėje, tarsi tokio Ancien Régime niekada nebūtų buvę. Archyvai mums reikalingi. Tačiau tik knygų lentynose.